Broliai Presniakovai nežada skirtis

Vlada Kalpokaitė 2006 02 04 Respublika, 2006 02 03

aA

Broliai Presniakovai, du persų rusai
Atrodo, kad viešiems kalbėjimams dramaturgai Olegas ir Vladimiras Presniakovai jau seniai ištobulino elgesio taktiką: Olegas kalba daugiau ir atstovauja kažkam „drumzlinai-filosofiškam“, Vladimiras paprastai tyli, bet kai pasako, matai, kad jis – „gyvai-ironiškas“ polius. Šiuos rusų-persų kilmės dramaturgus visi puola ir liaupsina tais pačiais epitetais: „madingas, kultinis, populiariausias“. Į tai broliai reaguoja dviguba ramybe, susidedančia iš Uralo atvirumo ir iranietiško išdidumo. Toks dvigalvis vieno teksto autorius atvyko į Vilnių žiūrėti savo pjesės
„Vaidinant auką“ pastatymo.


Metafiziniai dūriai

Po Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio ant vienos sofos teatro fojė susėdo autoriai, režisierius, pjesės vertėjas Sigitas Parulskis ir pokalbio moderatorius, rašytojas bei žurnalistas Aidas Puklevičius.

Atsakymas į pirmąjį klausimą apie ką tik  matytą spektaklį buvo lakoniškas: „Taip, patiko“. Paskui Vladimiras matyt įprastai perdavė mikrofoną Olegui, ir šis papasakojo apie nustebinusius dalykus – kad autorių potekstėje numatyti dalykai šiame spektaklyje išėjo į paviršių, taip pat gyrė muzikalumą ir scenografiją. „Šis spektaklis smeigia“,– reziumavo Vladimiras.

Vienas spektaklio įvaizdis – tamsią uždangą perveriančios šviečiančios lazdelės tarsi durklai ar adatos – dramaturgams įkvėpė puikiai vaidinimo esmę atskleidžiančią metaforą: „Tarsi ten, kitoje pusėje, yra audžiamas kilimas. Visi raštai ir spalvos yra anapus, o mes galime matyti tik adatas, arba, jei pasiseks, kokį nors vieną blyksnį ar fragmentą. Mums atrodo, kad šiam spektakliui pavyko pažiūrėti už kilimo“.

Dar broliai pasakojo, kodėl savo dar universitetinėje epochoje įkurtą studentišką teatrą pavadino Kristinos Orbakaitės vardu („Labai gražus vardas. O teatre turi būti kažkas gražus“), kodėl viename pjesės monologe skamba tokia nuoskauda dėl Rusijos futbolo rinktinės pralaimėjimų („Gal toks jų žaidimas yra reklaminės mūsų pjesės kampanijos dalis. Visose šalyse, kur ją rodo, rinktinė dramatiškai pralošia“), kodėl dabar Rusijoje dauginasi rašančių brolių tandemai („Rusija šiaip yra brolių ir seserų šalis“).

O kaip jie vis dėlto rašo? Dramaturgams aiškiai ten sugalvoti vis įdomesnių šio atsakymo versijų, kad bent jau patiems netektų nuobodžiauti. „Paliekame ant stalo tuščią lapą. Kartais atrodo, kad atsiranda ir kažkieno trečio prierašų“. Viena aišku – su šiais žmonėmis verta pakalbėti be „plačios publikos“.

Kiek tų brolių

– Vis dėlto, kodėl Jūs rašote kartu? Kada prasidėjo ši bendraautorystė, ir ar yra tikimybė, kad kada nors nuspręsite rašyti po vieną?

Olegas: Sunku turbūt įsivaizduoti, kad kada nors mes išsiskirsime... O rašome kartu todėl, kad taip mums patogiausia. Daug tekstų atsiranda iš mūsų dialogų. Toks egzistavimo būdas – dialoginis – mums yra priimtiniausias, visada aptariame idėjas, pastebėjimus. Kažkada supratome, kad tai gali pereiti į tekstus, ir taip natūraliai prasidėjo mūsų kūryba.

– Ar prieš tai buvo bandymų rašyti po vieną?

Vladimiras: Kurį laiką šie tekstai gyvavo mūsų galvose, aptardavome juos, bet neplanavo užrašinėti ir rimtai tuo užsiimti. Tiesiog atėjo laikas, ir pajutome, kad reikia juos išleisti.

Olegas: Kai abu dėstėme universitete, įkūrėme ten teatrą, ir jame atsirado daug gyvų, įdomių žmonių. Dėl to atsirado bendri draminiai tekstai. Mes tuo metu supratome, kad, jei jau darome teatrą, turime jam rašyti patys. Supratome, kad medžiagos, kuri būtų įdomi jauniems žmonėms, gal nelabai besidomintiems tradicija, yra mažai. Jiems svarbiausia matyti scenoje tai, kas vyksta aplinkui, ir kad forma būtų adekvati jų suvokimui. Ir supratome, kad tie mūsų pokalbiai gali būti išversti į tekstus. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar teko mesti savo mokslinę karjerą – rašome,
keliaujame, stebime. Daug kuriame kelyje – oro uoste, lėktuve. Mes niekaip vienas be kito negalime.

Vladimiras broliui: O šiaip jau visai įdomi mintis. Vat būna tos „berniukiškos grupės“, kokie nors „Boys to Men“, paskui jie išsiskiria ir kuria individualią karjerą. Gal man tave pagąsdinti, kad išeinu?

Olegas: Mūsų dažnai klausia, ar mes tikrai broliai, ar tai tiesiog tam tikra korporacija, kurianti tekstus.

Vladimiras: Kai kurie režisieriai prašo priimti juos į „brolius“ ir kažką daryti kartu. Šiaip tu Presniakovų gali būti ir daugiau nei du.

Baimės ir drebėjimai

– Internete teko skaityti apie jus tokį perlą: „Etniniai persai, kurių pjesės populiarios iki virpulio“. Ar kažkas išties dreba dėl jūsų populiarumo, ir kiek reikšminga jūsų kilmė?

(Abu smagiai pasijuokia) Olegas: Į Rusiją mes tam tikra prasme atėjome iš Vakarų – tiesiog ten mus atrado anksčiau. Pajutome savo kailiu šio ne taip retai rusų kultūroje nutinkančio fenomeno svorį: matyt, viskas čia susiję su tuo virpuliu. Kai žmonės pamato kažką nauja, nežino, kaip tai interpretuoti ir išvis ką su tuo daryti. Atsiradus svariam argumentui iš kitur, viskas atsistoja į savas vietas. Kita vertus, mūsų šalyje labai stiprus, bet ko gero dirbtinas prieštaravimas tarp seno ir naujo,
klasikinio ir šiuolaikinio meno. Vakarų kritikai labai laisvai mus rikiavo į eilę greta rusų klasikų, tarkime, Žechovo. Mūsiškius, matyt, ištiko infarktas. O vakariečiai tiesiog atsispiria nuo teksto ir neturi jokių išankstinių nusistatymų. Dėl to pamatė tradicijos tęsinį, o ne jos griovimą.

Vladimiras: Kaip buvęs psichologas galiu pasakyti, kad drebėti yra labai sveika. Grupinio drebulio terapija yra labai gerai.

Pjesės vertėjas Sigitas Parulskis ir režisierius Oskaras Koršunovas susitikime su Presniakovais. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Olegas: Oskaras labai tiksliai išleido į sceną visus šiuolaikinius baimės pavidalus. Tai mums labai svarbu.

Vladimiras: Mirties kaukių galerija...

Olegas: Tiesa, pabėgome nuo klausimo apie kilmę. Ji mums turbūt padeda viską ramiai ir kartu su virpuliu suprasti visus šiuos procesus. Mumyse susiliejo Teherane gimusios mamos ir Uralo ruso kraujas. Tai turbūt padeda suvokti reiškinių daugiaprasmiškumą. Mus domina viskas, kas gimsta iš skirtybių susidūrimo. O stabilumas... Žmonės stengiasi viską labai greitai paaiškinti ir atsikratyti klausimų ir klausiančiųjų. Ši situacija dažnai iškyla mene – net jauni žmonės siekia įvardyti ir
pamiršti. Šokas, drebulys, mada, revoliucija, populiarumas... O mes nenorime uždaryti prasmių.

– Ar tiesa, kad turite seserį?

Vladimiras: Taip. Ir ji už mus viską rašo. Bet kaip kukli rytietiška mergina nesirodo publikai, o visa šlovė atitenka mums, broliams.


Brolių Presniakovų dosjė

Olegas Presniakovas (g.1969)
Gimė Jekaterininburge.
Dramaturgas, prozininkas, režisierius, savo jaunesniojo brolio Vladimiro Presniakovo bendraautorius.
Filologijos mokslų daktaras, dėstė Jekaterininburgo valstybinio universiteto Filologijos fakulteto XX amžiaus rusų literatūros katedroje.

Vladimiras Presniakovas (g.1974)
Baigė Uralo valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, taip pat parašė disertaciją ir dėstė sociologiją, politologiją ir psichologiją, yra savo vyresniojo brolio Olego Presniakovo bendraautorius.

Broliai parašė apie 13 pjesių, kurios statomos daugybėje Rusijos, Europos ir kitų kontinentų teatrų, taip pat išleido prozos kūrinių, romaną ir eilėraščių. Yra patys režisavę savo kūrinius, neseniai nusifilmavo pagal pjesę „Vaidinant auką“ sukurtame filme. Sako, kad gali ir uždainuoti.

 

Naujienos