Poetės gyvenimo pabaiga ant meilės uolos

Rūta Oginskaitė 2006 01 24 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2006 01 24

aA

Išpažintis be tarpininkų

Vilniaus mažojo teatro aktorė Larisa Kalpokaitė gavo pasiūlymą vaidinti antikos poetę Sapfo, kai trys artistės atsisakė imtis erotiško vaidmens Juozo Marcinkevičiaus pjesėje „Poezija ir meilė Lesbo saloje“.

Larisa Kalpokaitė drįso tai,  kam nesiryžo kitos aktorės. Viktoro Kapočiaus („Lietuvos rytas”) nuotrauka

48 metų aktorė apsikrovė knygomis apie Sapfo, žinomą meilės eilėraščiais ir meilės istorijomis. Anot profesoriaus Henriko Zabulio, Sapfo buvo „pirmoji moteris, drįsusi įsiterpti į vyrams ligi tol priklausiusį poezijos pasaulį“.

Dabar L.Kalpokaitė apie tą moterį, gyvenusią daugiau nei prieš du tūkstančius metų, gali pasakoti kaip kokia Senovės Graikijos literatūros tyrinėtoja.

Tik, prieš eidama į sceną repetuoti su režisieriumi Rimu Morkūnu, aktorė paprašė dramaturgo, kad šis leistų kiek pašeimininkauti pjesėje. Tarkime, atsisakyti kelių nebylių personažų.

Šitaip „Poezija ir meilė Lesbo saloje“ tapo monospektakliu. Pusamžė Sapfo, kopdama į Leukadės uolos viršūnę, ruošdamasi nuo jos aukštybių šokti į jūrą, pasakoja savo meilės išgyvenimus ir eiles deklamuoja tiesiog žiūrovams.
Spektaklis rodo paskutinę poetės gyvenimo valandą.

„Nereikia tų pasakų, kad Sapfo išrado lesbinę meilę”.
Nesekite pasakų apie poetę

L.Kalpokaitė apie savo vaidinamą poetę pasakojo: „Pačios Sapfo kūrybos nedaug išliko – keli eilėraščiai. Kitų – po eilutę, dvi, tris. Iš dešimties jos knygų daugumą sudegino inkvizicija. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai turėjo būti stipri erotinė poezija!

Studijų laikais mes visi mokėmės apie Sapfo, bet neskaitėme jos poezijos. Ar tada buvo jos lietuviškų vertimų? Dabar išleista profesoriaus H.Zabulio išverstų Sapfo eilėraščių knyga. Kuo daugiau skaitai, tuo geriau supranti, kaip paprastai ji mokėjo pasakyti svarbius dalykus. Tada atrodo, kad visa tai, ką ji rašo, vyksta čia pat tau, o ne kažkam, gyvenusiam keli šimtai metų prieš Kristaus gimimą: meilės troškimas, senatvės baimė.

Ir nereikia tų pasakų, kad Sapfo išrado lesbinę meilę. Nei ji pradėjo, nei ji baigė. Ji gyveno taip, kaip gyveno visi jos aplinkos žmonės. Kodėl ji šoko nuo tos uolos? Juk tai buvo ne bet kokia uola. Žmonės tikėjo, kad jei nušoksi nuo Leukadės uolos ir nepaskęsi, būsi mylimas. Gal ji šitaip ieškojo meilės. Gal bėgo nuo senatvės. O gal niekada nešoko nuo jokios uolos ir laimingai gyveno iki šimto metų“.

Vaidina, dėsto ir studijuoja

Spektaklį „Poezija ir meilė Lesbo saloje“ galima surasti ir „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje, ir kurioje nors netikėtoje kamerinėje scenoje.

O artistė L.Kalpokaitė gyvena ne vien Sapfo poezija ir jausmais. Ji repetuoja ir vaidina Mažojo teatro spektakliuose, dėsto Muzikos ir teatro akademijos operos studijoje, lavina dainininkų aktorystę ir pati studijuoja magistrantūroje.

Galvoja vien apie kūrinį

L.Kalpokaitė turi rusų romansų programą. Fragmentus iš jos aktorė padainuoja Mažojo teatro vakaruose. Verslininkai mėgsta pasikviesti Larisą dainuoti savo vakaruose. Kartą ji turėjo dainuoti kieme po to, kai svečiai jau kelias valandas puotavo. „Kas manęs klausys, galvojau. Ir dar be mikrofono. O klausė. Buvo puikus vakaras“.

Anksčiau Larisa nepaprastai jaudindavosi prieš dainavimą. Bet kartą jai akompanuojantis pianistas Romas Lukošius papasakojo vieno rusų maestro patarimą. Maestro sakė savo mokiniams: jeigu jūs jaudinatės prieš eidami į sceną, vadinasi, jūs galvojate tik apie save – kaip jūs atrodysite, kaip jūs patiksite. Tai klaidinga minčių kryptis. Turite galvoti apie kūrinį, kurį rengiatės atiduoti publikai.

„Ir dabar aš galvoju tik apie kūrinį. Kokie nuostabūs romansai, kuriuos jūs tuoj išgirsite. Kokia įdomi ir talentinga Sapfo. Kokia graži ir paprasta jos poezija. Ir man nebebūna taip klaiku kaip anksčiau“, – sakė L.Kalpokaitė.

Naujienos