Mūzų valpurgija

Menininkų pulkas ir prizas visiems - už visus metus

Teatras: Aldona Jaunušauskaitė, Larisa Kalpokaitė, Dana Keturakytė, Sigitas Račkys, Jonas Braškys

 

 

 

 

 

 

 

 

„Ar eisi į šauniausią metų balių?“ – itin džiugiai paklausė kolegė, o jos akyse suspindo Karibų jūros saulėlydžiai. Ką ji įsivaizduoja?– bandžiau spėti. „Tai susitiksime vakare“,– tądien bent du „meno žmonės“ konstatavo neišvengiamai privalomą-savanorišką buvimą TAME vakare.

Kinas: Kristijonas Vildžiūnas, Ulijana Kim, Arūnas Matelis

TAS vakaras, kurį rengia „Mūzų malūnas“ „Vartuose“, vyko tik ketvirtą kartą, bet kažkaip labai noriai ir šiltai buvo sutiktas iš pat „premjerinio“ vakaro ir jau tapo būtinu su menu bent kiek susijusiems. Nors iš esmės visi, jame susitinkantys, susiję ne „bent kiek“, o nemažai – nuo „Mūzų malūno“ apdovanotųjų iki nacionalinių premijų laureatų. Apdovanojimai tikrai čia nėra svarbiausi, bet pats susitikimo džiaugsmas, pasibuvimas-tūsas-liežuvavimas – savaime suprantami ir džiaugsmingi atributai. Kaip ir tikromis spanguolėmis dekoruotas ugninis vanduo.

Kaip ir „Mūzų malūno“ tu gali neskaityti ar ir peikti jį, bet vien už šį menininkų balių turi jam dėkoti. Nes jis dar laiko savo „markę“, ir baliuje nepamatysi suinteresuotų, „reikalingų“ žmonių,– čia visi iš esmės reikalingi vienas kitam, o ne tik „kažkokiam x projektui prastumti“. Čia nėra politikų, nes:
a) – jiems nebūtų ką čia veikti, nes jų slengas neatitiktų kitų protinio dialekto;
b) – jie sugadintų vakarą, nes kiti neišlaikytų su savo pasiūlymais ir pakeikimais, o dar ta spanguolinė...
c) – jie nesusitiktų su verslininkais. Jų čia taip pat nėra. Tai tiesiog nereikalingųjų, nenaudingųjų vakaras. Juk menas visiškai nenaudingas, tai dar ano amžiaus pradžioje įrodė Oscaras Wilde‘as.

Daiva Parulskienė

Kęstutis Navakas

Linas Paulauskis

Šarūnas Bartas

Eglė Špokaitė

 

 

 

 

 

 

 

Visgi protokolo dėlei (labai trumpai, kiek protokolas truko ir pačiame vakare) reikia paminėti laureatus, kuriuos „mūzos“ nusprendė apdovanoti kavos malūnėliais ir dar kažkuo.
Už literatūrą Ramūnas Gerbutavičius malūnėlį įteikė „Gero gyvenimo kronikas“ sukonspektavusiam Kęstučiui Navakui.
Dailės malūnėlį Rūta Mikšionienė atidavė laureato Jono Gasiūno mokiniams.
Saulius Macaitis „filminį“ malūną įteikė „žurnalistų atradimui“ Šarūnui Bartui. Šis emblemos nesutepė, ištaręs „Labai ačiū“.
Teatro dėžutę esamoms ir būsimoms diademoms dėti Rūta Oginskaitė atidavė Eglei Špokaitei.
Muzikos mūza Astos Andrikonytės pavidalu nutupdė laimės žiburį ant Daivos Parulskienės, Muzikos informacijos centro vadovės, rankų. Alternatyvus prizas teko Linui Paulauskiui ir Linui Rimšai.

Teatras ir kt.: Marius Ivaškevičius, Gintaras Varnas, Vida Gražienė, Jurga Kurauskaitė

O po to buvo balius, pokalbiai, flirtai, spanguolių ragavimas. Kažkas dalinosi sumanymais ir dar nespėtais išnešioti honorarais, kažkas užsiėmė „įdomių žmonių akių“ x filmui „kastingu“, literatai kalbėjo ne apie literatūrą, muzikai – ne apie natas. Bet ,ko gero, niekas apie politiką, pinigus  ir kitus žemiškuosius dalykus. Leiskite ir menininkams atsipūsti.

Vakaras pagal šventą tradiciją taip pat paprastai nesibaigia „Vartų“ salėmis, nes meną ir įspūdžius reikia paskleisti liaudžiai, paprastiems mirtingiesiems.

Todėl  kažkas baigė savo misiją aiškindamas meno ir miesto geografijos santykius taksistui, kažkas pajuto trauką įsirašyti į „Brodvėjaus“ klubo VIP žvaigždes, kažkas nusprendė pasilikti po eglute kaip visai nekalėdinis senelis, kažkas dosniai dalino komplimentus, neišsakytus už visus praeitus metus ir iki kitų metų.

Muzika: Algirdas Martinaitis ir Antanas Kučinskas. Pauliaus Lileikio („Lietuvos rytas”) nuotraukos

Menas gali būti naudingas, šypsojosi taksistai, parduotuvių kasininkės ir gera nuotaika spindintieji. Beje, tikriausiai ir antikvarų šeimininkai: jie artėjant kokiam dešimtajam vakarėliui, manau, susizgribs ir pakels kavos malūnėlių kainas iki padebesių. Vertėtų jau dabar malūnininkams jų užsipirkti. Nes net jei, neduok Dieve ir Vainauskai, „Mūzų malūnui“ šiais idiotiško praktiškumo laikais ir iškiltų grėsmė, jis vistiek privalėtų rengti tokius vakarėlius. Be smokingų, be suknelių ir dekoltė, be dirbtinių šypsenų ir pozų. Visiškai nenaudingus „Stiliui“. Bet spinduliuojančius kultūrą ir jos reikšmę ir tikrai  nuoširdų bendravimą - spinduliuojančius pirmiausia sau patiems. Juk nuo savęs reikia pradėti, ar ne?