Tarp veido ir veidrodžio

Paroda veiks iki gruodžio 10 d., o kai kurios nuotraukos vėliau, Algimantas pažadėjo, persikels į Menų faktūros fotogaleriją.

Tačiau žvelgiant į nuotraukas, įtari, kad antra pavadinimo pusė yra įdėta tik dėl dokumentacijos – iš esmės buvo fotografuojamas, gaudomas, bandomas perprasti teatras apskritai. Teatras kaip pastatas, kaip psichofizinė būklė, kaip naktinių šmėklų ir personažų saugykla. Būtent saugykla, kaip veidrodis saugo atvaizdus, o tiksli pavadinimo „Veidrodžio pusė“ tik dar labiau akcentuoja tuos Cocteau nufilmuotus besileidžiančio į pragarą Orfėjaus pirmuosius žingsnius anapus amalgamos: apsimauti pirštines ir leistis vaizdo gylį. Todėl jis rodo tai, kas atsispindi veidrodyje (kad ir kaip poetiškai ar banaliai tai beskambėtų). Teatras menas jam – tik apsimetinėjimo menas: aktoriai čia bando keisti savo veidus stovėdami ar sėdėdami grimo kambariuose prieš veidrodžius. Bet nė vienos nuotraukos iš scenos,– ji čia priartėja (fiziškai) su laiptais į sceną ir ant jų berūkančia kostiumininke. Spektaklių menas Algimantui nėra labai įdomus. Jam įdomiau pačiam režisuoti kadrą ir žmogų.

Plaukų kirpimas (Donatas Banionis)

Tiesa, čia, skirtingai nuo ankstesnių jo darbų, režisūros mažiausia,– pagaunamos akimirkos iš koridorių, trumpam pravėrus grimo kambario duris ar patykojus dailininkę kažkur fojė. Užfiksavus nelabai patenkintą kerpamą Donatą Banionį ar lietingą dieną telefono būdelėje užtikus prancūziško stiliaus monsieur Valdą Jatautį. Albumo maketu parašius lygtį: nusigrimavęs Vidmantas Fijalkauskas lygu nenusigrimavęs Rimantas Teresas. Pačios įdomiausios – užfiksuotos momentinės akimirkos, tarpinės būsenos, itin aktoriškas transas: aktorius (Albinas Keleris) žvelgia į objektyvą, bet jo akių lėliukėse jau gali įžiūrėti po kelių sekundžių atsitiksiantį personažą Anuprą ir jo situaciją. Tos tarpinės būsenos kartais, atrodo, geriausiai išduoda aktoriaus esmę – kai kur būtent sujudėjęs kadras pasufleruoja aktoriaus pasimetimą, o vienintelis kadras beveik iš scenos veikiau atneša senojo gluosnio dvelksmą, bet greičiau prisiminimų nei spektaklio? Kaip ir tarp saulės atšešėlių išplaukęs Miltinis, su taure besisukantis parke, lyg Bertrand‘o Blier „Valsuojantis“.

Senojo gluosnio pasakojimas. Nuotraukos iš www.photography.lt

Aktoriai, anot fotografo kadrų, žmonės rimti. Nesijuokia, beveik nesišypso. Laukia įėjimo į sceną lyg nusileidimo į šachtą. Linksmiausias teatre būna šviesų dailininkas. Kai kurie bando papozuoti, bet gynyba akivaizdi. Visi kiti – beveik prisijaukinti, tiek, kad nebekreipia dėmesio į fotokamerą ir ne tokį jau mažą fotografą.

Algimantas jaukinosi teatrą kokius metus – ėjo į jį dieną naktį. Penkioms minutėms prieš spektaklį, tarsi apsisaugodamas, kad pats nespėtų susivilioti ir nueiti į žiūrovų salę. Tiesa, sakė gulėjęs ant grindų kulisuose. O po to sugrįždavo naktį. Tuščios erdvės ir vaizdai pro langus į miesto naktį savaime yra magiškos, bet čia Algimantas pritaiko teatro principą par excellence: rodydamas išorę atskleidžia teatro vidų. Tarsi jo paties objektyvas būtų atgręžtas į veidrodį.