 |
| Adolfas Večerskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
„Komisija tikisi, kad Nacionalinis dramos teatras reprezentuos Lietuvos kultūrą ne tik šalyje, bet ir užsienyje, taip pat išlaikys stiprų ryšį su lietuviško teatro tradicijas puoselėjančia aktorių karta“,– tokias viltis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas sieja su naujuoju vadovu.
Pats A.Večerskis dabartinę Nacionalinio dramos teatro būklę vadina „mašina, kuri jau atvažiavo. Dabar reikia kurti naują mašiną ir su ja važiuoti toliau“.
Šio 56 metų teatro veikėjo biografijoje suskaičiuota, kad jis yra suvaidinęs virš 100 vaidmenų, režisavęs 13 spektaklių, išvertęs 12 pjesių.
1992 metais jis įkūrė pirmąjį Lietuvoje privatų teatrą, kuris dabar vadinasi „Adolfo Večerskio teatru“. Maža to – A.Večerskis yra oficialus Nacionalinio dramos teatro atstovas Europos teatrų
konvencijoje.
Linkęs siūlyti komedijas
Kas vaikšto į teatrą, puikiai mato, kad A.Večerskio kūryba pramoginė, artimesnė kabaretui. Dėl to A.Večerskio pasireiškimai teatre aukštosios kultūros gerbėjų traktuojama ironiškai.
2002 metais nacionalinėje scenoje A.Večerskio sukurta komedija „Bamba“, smarkiai patinkanti didelei daliai paprastos publikos, virto blogo skonio simboliu.
Nuo to spektaklio pasirodymo kritikai balandžio 1-osios proga skelbia „Sezono bambos“ apdovanojimus mėgėjiškiausiems kūriniams profesionalioje scenoje.
„Mūzų malūnas“ pasmalsavo, kaip atrodo A.Večerskio Nacionalinio dramos teatro vizija.
Nori kartu kurti stebuklą
„Reikia kviesti mūsų kūrėjus ir kalbėtis apie bendradarbiavimą – atmetus visus kaprizus, visus santykius, tartis dėl bendros veiklos, kad, suėję į krūvą, mes pradėtume kurti tą stebuklą, kuris vadinasi Nacionalinis teatras“,– sakė A.Večerskis.
„Drįstu pareikšti, kad šiandien daug dar trūksta, jog pateisintume tą vardą. Netikiu, kad čia subėgs režisieriai ir pristatys mums gerų spektaklių. Mano vizija – ir tai vienas iš punktų, užrašytų mano
programoje – eisime į bendras produkcijas.
Mažasis teatras, Oskaro Koršunovo teatras, kitų miestų teatrai – esu pasirengęs bendradarbiauti su visais. Kokiom sąlygom?
Nebus taip, kad ateini pas mane, pastatai spektaklį ir išeini. Mano sąlygos: bendros produkcijos, bendri renginiai, bendri festivaliai.
Dabar viskas vyksta nuomos keliu, o aš labai norėčiau, kad tai būtų partnerystės kelias.
Tarkime, „Sirenų“ festivalis. Konkreti kompanija išsinuomavo Nacionalinį teatrą tam tikroms dienoms. Nacionalinis šiuo atveju daugiau ir nedalyvavo. Išnuomojo ir viso gero.
Aš atsiprašau, bet mes (Nacionalinis teatras – Red.) turime tarnybas, ryšių sistemas, kurias galima visam šitam reikalui išnaudoti. Bet kokiu atveju, kažkokie pinigai už patalpas turi būti mokami, bet šituos dalykus galima su ministerija nuspręsti.
Užtektų susėsti ir sutarti
Nenoriu nieko kritikuoti ir noriu pradėti be istorinių priminimų. Kartoju, kad nuo kiekybės reikia pereiti prie kokybės. Ir įvairovė turi būti.
Nesu įsitikinęs, kad vienas žmogus – kokio didumo jis būtų – gali užpildyti Nacionalinio teatro sceną ir padaryti repertuarą. Tada tai būtų individualus teatras.
Mes jau įpratom, kad visi didieji mūsų menininkai tą salę vartoja. Vadinas, reikia rasti būdus susėsti ir sutarti, kada, kaip ir visa kita. Nematau problemų.
Retas bendro darbo pavyzdys
Dar vienas dalykas: mano atėjimas – laimė aktoriams. Aš nieko, ponai, nevaidinsiu. Vieną spektaklį turiu – „Žaldokynę“. Ir nieko iš nieko neatimsiu. Galiu tik duoti.
Nieko ir nestatysiu. Rimtai sakau. Galiu statyti, bet nieko nestatysiu. Bandysiu tik organizuoti šitą darbą. Nes jokių pretenzijų niekada neturėjau ir neturėsiu.
Dar nepaskirtas į generalinio direktoriaus postą, pastačiau spektaklį „Meilė pagal grafiką“, kurio premjera bus lapkričio mėnesį ir kuris Nacionaliniam teatrui nekainavo nė cento.
Ir tai yra koprodukcijos pavyzdys. Teatras gauna gatavą spektaklį iš „Adolfo Večerskio teatro“ ir tik eksploatuoja jį.
Laikas turėti savo dirbtuvę
Svajoju atskirti mažąją salę nuo didžiosios ir mažojoje daryti tai, kas ir buvo joje numatyta: eksperimentus. Dabar mažoji Nacionalinio dramos teatro salė – kaip repertuaro dalis. Kaip komercinis objektas.
Mažiausiai trims žmonėms per metus turėtų būti suteikta galimybė padaryti kažką startinio. Nekreipiant dėmesio į nedidelius nuostolius.
Tai gali neduoti jokių rezultatų — iš trijų mėginimų gali nė vienas nepavykti. Bet noriu tokią dirbtuvę įkurti.
Menki tikslai nelabai domina
Tokie yra mano didieji norai, siekiant kažką čia, į Nacionalinį dramos teatrą, atnešti.
Mano norai liečia ir lietuvišką dramaturgiją. Čia dabar rengiamas festivalis, kuris su manim kol kas nesietinas.
Turiu omeny kitą rudenį numatytą lietuviškų pastatymų festivalį „Versmė“, kurį dar aną sezoną ėmė rengti Nacionalinis dramos teatras.
Aš, pavyzdžiui, siūliau Baltijos šalių festivalį. Apsiribojimas menku tikslu mane nelabai domina.
Nenoriu pasakyti, kad sugriausiu tai, kas čia buvo pristatoma iki manęs. Išplėsti arba nukreipti tą festivalį kita linkme, aš manau, yra privalu“,– dalijosi mintimi A.Večerskis.
Atplėšti dėžes su naujienomis
Paklaustas, ką rinksis Nacionalinio dramos teatro meno vadovu, A.Večerskis pacitavo įstatymą, kuris, esą, teigia, jog generalinis direktorius atsako ir už meninį lygį, ir už ekonomiką.
Naujasis direktorius neketina niekam permesti savo dvigubos atsakomybės naštos. Kitas dalykas –teatro taryba, su kuria A.Večerskis linkęs derinti ketinimus ir veiksmus. Kol kas direktorius svarsto, ką vertėtų suburti į teatro tarybą, kad ji veiktų.
Dirbdamas programų vadybininku, A.Večerskis pasiekė, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras būtų priimtas į Europos teatrų konvenciją.
Suabejojusiems, ar verta už priklausymą šiai organizacijai mokėti didelius pinigus, kurių ir taip trūksta, A.Večerskis parodo į naujas siuntinių dėžes, pilnas knygų. „tplėšti?“
Šiose knygose – informacija. Tai teatrų – konvencijos narių – sezono įvykiai, repertuarai, kontaktai. Atskiroje dėžėje sukaupti naujų pjesių vertimai.
A.Večerskis didžiuojasi, klausdamas „kas dar tai turi! Tik reikia naudotis“.
