Smarki, nešvanki, begėdiška – tokiais epitetais apibėrė korėjiečiai reklamos specialistai nemirtingąją Williamo Shakespeare‘o užsispyrėlę Katariną. Ir, atrodo, pataikė tiesiai į dešimtuką – rugpjūčio 23, 24 d. tarptautiniame teatro festivalyje Suvone, Pietų Korėjoje, vaidintame Jaunimo teatro spektaklyje „Užsispyrelės tramdymas“ žiūrovų tikrai netrūko. 1996 m. Suvono Hvaseong tvirtovės 200-osioms metinėms paminėti inicijuotas teatro festivalis tapo svarbiausiu šalies kultūriniu įvykiu, vykstančiu už sostinės ribų. Šių metų festivalyje žiūrovai turėjo unikalią progą pamatyti geriausias teatro trupes iš Prancūzijos, JAV, Rusijos ir pačios Korėjos.
Jaunimo teatro trupė budistų vienuolyno papėdėje. Teatro archyvo nuotr. |
Buvo įdomu išgirsti ir profesionalų vertinimus – Korėjos teatralus ypač sužavėjo Sauliaus Sipaičio vaidinamo mirusio Petručio tėvo linija. Paraleliai egzistuojantys gyvųjų ir mirusių pasauliai, pastarųjų pagalba ir globa, geraširdiškai krečiami pokštai buvo įvardinti kaip vienas iš įspūdingiausiu Cezario Graužinio režisūrinių atradimų. Nuoširdžiausių komplimentų puokštę atsiėmė ir spektaklio scenografė Vilma Masteikienė bei šviesų dailininkas Rimas Petrauskas. Deja, tik Korėjoje suvaidintuose spektakliuose visu grožiu išsiskleidė ir ypač svarbia tapo šviesų partitūra. Dėl apgailėtinos Jaunimo teatro apšvietimo technikos pačius geriausius „Užsispyrelės tramdymo“ spektaklius teko pamatyti būtent Korėjos žiūrovams – čia teatrai aprūpinti pačia moderniausia technika padedančia maksimaliai atskleisti kūrybinį spektaklio užtaisą.
Jaunimo teatro „Užsispyrelės tramdymui“ teko garbė atidaryti festivalio tarptautinę programą,– jau kitą dieną Suvono kultūros centro didžiojoje salėje parodytas maskviečių spektaklis „Berniūkščiai“ pagal Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“, po jų prancūzai pristatė Shakespeare‘o „Makbetą“. Daugelis festivalio spektaklių, tarp jų net vienuolika pačios Korėjos geriausių teatro trupių pastatymai buvo vaidinami po atviru dangumi,– natūraliomis dekoracijomis jiems tapdavo įspūdingo grožio ir didybės senosios tvirtovės mūrai. Ypač pasisekė Šiaurės Amerikos indėnų modernizuotą folklorą pristačiusiai trupei iš JAV – jų vaidybos erdve tapo didžiulė aikštė priešais senovinį budistų vienuolyną.
Pasak festivalio meno direktoriaus Kim Chul-Li, „kitais metais vyks dešimtasis, jubiliejinis Suvono Hvaseong tvirtovės tarptautinis teatro festivalis. Korėjiečiai tiki, jog kalnai ir upės keičiasi kas dešimt metų. Todėl turėtų pakisti ir šis festivalis, tapsiantis dar reikalingesniu ir atviresniu Suvono gyventojams.“ Išties būtų nuostabu, jei tokiais idealistiniais siekiais užsikrėstų bent vienas kultūros vadybininkas, išdrįsiantis Lietuvos provincijoje pradėti tokio solidaus ir ambicingo festivalio tradiciją. Juk ir Suvonas teturi tik vieną milijoną gyventojų. Korėjos masteliais tai – lyg mūsų tebesnaudžiantys Anykčiai arba Trakai.