Tiesa, paragauti geriausio keturkojo žmogaus draugo ryžosi ne visi Pietų Korėjoje gastroliavusio Jaunimo teatro atstovai. Pasak liudininkų, egzotiškoje šalyje pristatomo spektaklio „Užsispyrėlės tramdymas“ aktorius Andrius Bialobžeskis šios šventvagystės kategoriškai atsisakė – kitaip negalėtų grįžęs pažiūrėti į akis savo Mirtai. O kiti valgė, ir dar skaniai. Ką darysi, jei smalsu?
Autobuse su švyturėliais
Lietuviai teatralai Pietų Korėjos mieste Suvone buvo šešias dienas, spektaklį pagal Williamo Shakespeare´o komediją vaidino rugpjūčio 23, 24 dienomis. Aktoriai Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė ir Vilma Raubaitė bei teatro literatūrinės dalies vedėja Ingrida Daunoravičiūtė pasakojo, kad Suvonas prieš 200 metų buvo suprojektuotas kaip nauja Korėjos sostinė, bet tai nepavyko. Milijoną gyventojų turinčio miesto centre yra senoji tvirtovė Hwaseong, kurios garbei jau devintąjį kartą rengiamas tarptautinis teatro festivalis.
„Užsispyrėlės tramdymą“ pernykščiame sostinės festivalyje „Sirenos“ nusižiūrėjo šio festivalio prodiuseris. Be užsienio trupių, Suvono festivalyje dalyvavo daug korėjiečių spektaklių. Dėl to, kurį turėjo galimybę pamatyti, lietuvių nuomonės išsiskyrė nuo „graudus vaizdas“ iki „geriausias matytas spektaklis“. „Mūsų režisieriui patiko toks visiškai nesureikšmintas, nuoširdus teatras. Jis net pamanė, kad dėl to jie ir mūsiškį spektaklį pasikvietė“,– juokiasi Brigita.
Sėdint tarp žiūrovų vietiniame spektaklyje lietuviams pasidarė truputį neramu dėl absoliutaus žiūrovų atsipalaidavimo – jie fotografuoja, intensyviai bendrauja, dalijasi nuomonėmis. Tačiau į „Užsispyrėlę“ korėjiečiai atėjo labiau susikaupę, aiškiai žinojo siužetą ir iškart įsijautė į ritmiško spektaklio žaismingumą. Visos muštynių arba bent kiek gyvesnio veiksmo scenos publikai labai patiko.
„Matėme televizijos laidą, kur į studiją susirinkusius žmones moko įvairių kovos menų – visi labai juokiasi iš to, kaip kuris nors bando spardyti ar trenkti į lėkštę“,– palygino P.Čižinauskas.
Festivalio organizatoriai pasirūpino „kultūrine programa“ – lietuviai apžiūrėjo ir šventyklas, ir muziejus, ir vienuolynus, ir turgavietes, vieną dieną buvo ir už 50 kilometrų nuo Suvono esančiame Seule.
Beje, važinėjo jie kaip itin svarbūs asmenys – ant autobuso buvo pritvirtintas tokio tipo švyturėlis, kuris signalizuoja kitiems automobiliams praleisti šią „karietą“ bet kuriuo atveju. Greitosios pagalbos mašinos tokios privilegijos neturi. „Va toks pas juos požiūris į aktorius“,– išdidžiai sako Paulius.
Pirmas egzotiškas įspūdis – oro uoste aktorius pasitikęs korėjietis, pasveikinęs svečius puikia lietuvių kalba. Pasirodo, Jinseokas Seo moka anglų, lenkų, lietuvių, latvių, estų kalbas, baltų tautosaką ir mitologiją išmano turbūt geriau už daugumą baltų. Šis žmogus globojo atvykėlius.
Tuo tarpu minėtieji baltai kone pirmąkart pajuto, ką reiškia būti akivaizdžiu užsieniečiu: jei suaugusieji gatvėje pro juos praeidavo santūriau (nors kai kurie nesusivaldydavo ir priartėję lygindavosi savo ir milžinų lietuvių ūgį), tai vaikai linksmai spietėsi aplinkui. Žodžiu, lietuviai atnešė daug džiaugsmo Suvono gyventojams.
Apie maistą ir moralę
Pastarasis susilaukė aukščiausio įvertinimo, skrandžiai beveik niekam nesustreikavo. O šuns valgyti ėjo ne visi – daugumai sukilo moraliniai skrupulai. Kalbintieji aktoriai tuoj pat „išdavė“ pavardes tų, kuriems nėra nieko šventa: Brigita, režisierius Cezaris Graužinis, Kristina Ovčinikaitė ir Vytautas Kontrimas. Porcijos buvo didžiulės, prie šunienos atneša labai daug įvairiausių priedų. Korėjiečiai nevalgo pudelių ar mopsų – maistui auginami specialūs šunys.
Pasirodo, geriausių žmonių draugų skonis panašus į žvėrieną, o korėjiečiai kone pašiurpo sužinoję, kad lietuviai mielai užkanda triušienos. Juk triušiai tokie mieli ir prieraišūs!
Tylios gatvės ir neoniniai kryžiai
Korėjiečiai – uždaroki, mandagūs, niekada nepuls pirmi bendrauti, klausinėti ar atvirai pasakotis apie save. Lietuvius nustebino itin ramiai, beveik be jokio garso važiuojančios mašinos, retai kur skambanti muzika. Garsiai šaukia tik turgaus ar parduotuvių prekijai.
Katalikų ir budistų Pietų Korėjoje yra maždaug po lygiai. Visi bažnyčių kryžiai naktį šviečia neonu – iš viršaus naktį Seulas atrodo kaip kapinės. Sutemus įsijungia šviesos reklamos ir tada labai lengva pasiklysti – nebesimato namų ar gatvių kontūrų. Nepaisant to, saugumo jausmas bet kuriuo paros metu – absoliutus. „Sako, kad visą agresiją korėjiečiai išlieja namuose. Auklėti vaiką su lazda – normalu“,– prisiminė Ingrida.
Lietuvius stebino tai, kad Korėjos gyventojai – nemenki nacionalistai. Japonijos ir Kinijos temų ten geriau neliesti: „Okupantai juos skriaudė ir norėjo nutautinti. Jei užsimiršęs padėkoji japoniškai ar paprašai kiniškų pagaliukų – pažiūri kaip į tautos priešą“,– pastebėjo B.Arsobaitė. Netikėtos reakcijos lietuviai sulaukė net supainioję jų patiekalą su japonišku suši.
Pietų metas – šventas dalykas. „Kai reikia montuoti dekoracijas, mūsų scenos darbininkai gali dirbti nevalgę ir parom. Tuo tarpu korėjiečiai tą pačią sekundę viską susipakuoja ir dingsta valandai“,– tą valandą į sceną niekam negalima kelti kojos. Beje, visose teatro patalpose nerūkoma, neįsivaizduojama, kaip į sceną galima ateiti su kavos puodeliu. Lietuviai truputį nusikalto griežtoms taisyklėms: per repeticijas nerodė, kad vienoje spektaklio scenoje uždegama žvakė. Kitaip spektaklio metu salėje budėtų daugybė gaisrininkų su vandens žarnomis.
Uždanga taip pat negali nusileisti iki pat žemės – turi likti tarpas, kuriame, vos spektakliui pasibaigus, pasirodo smalsūs vaikų veidukai. Dėkoja už vaidybą korėjiečiai taip pat ypatingai – ploja ne šiaip visiems, o konkrečiam aktoriui, visaip šiam pamojuodami ir rodydami pirštu.
Artimiausiomis dienomis „Menų faktūroje” skaitykite Ingridos Daunoravičiūtės įspūdžius iš Korėjos
