1997 metais pastatytas Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“ pagal Williamo Shakespeare´o tragediją jau, ko gero, gali tikėtis sulaukti dešimtmečio jubiliejaus. Spektaklis gyvena savo gyvenimą, kvėpuoja režisūrinio karkaso ir vaidmenų kontūrų rėmuose, keičiasi ritmas, tempas, intonacijos –jau pasaulinio lygio teatrine legenda tapęs lietuvių sukurtas Elsinoras negali būti visiškai izoliuotas nuo aplink esančios realybės.
Hamletas - Andrius Mamontovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. |
Šiemet V. Streiča pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą operetės srityje už Sali ir Froilen Kost vaidmenis miuzikle „Kabaretas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Kol vyksta repeticijos, pati Viktorija vengia bent ką nors papasakoti apie vaidmenį ar jos įvedimo aplinkybes – sako esanti prietaringa ir prašo palaukti paties debiuto. Apie nebaigtą darbą nekalba ir
režisierius.
Dėl to nežinia, ar turėjo šiam vaidmeniui įtakos antrosios Viktorijos muzikinė patirtis, ar E.Nekrošius darkart įžiūrėjo ypatingą ne dramos pasaulio išeivio savybę itin organiškai egzistuoti scenoje – tuo atveju V. Streiča pratęstų A.Mamontovo, Eglės Špokaitės, brolių Baublių ir kt.
kelią į paradoksalią teatro istoriją.